| Título: |
Competitive Ability as an Instrument for ex-ante Evaluation of Enterprise’s Competitiveness Gebėjimas konkuruoti įmonės konkurencingumo ex-ante vertinimo instrumentas |
| Autores: |
Mickeviciene, Monika; Kaunas University of Technology Zitkus, Leonas; Kaunas University of Technology |
| Fecha: | 2011-11-05 |
| Publicador: | Engineering Economics |
| Fuente: |
 |
| Tipo: |
|
| Tema: |
competitiveness; competitive ability; competitive potential; strategic resources; core competencies; assessment model; assessment methods konkurencingumas; gebėjimas konkuruoti; konkurencinis potencialas; strateginiai ištekliai; esminės kompetencijos; vertinimo modelis; vertinimo metodai |
| Descripción: |
Competition is the principal form of interaction of economic entities (in this work - enterprises) in market economy. It can be perceived statically, i.e. as a specific structural fluxion of the market which implies 'tension' between enterprises, or dynamically, i.e. as a process or 'struggle' of market participants in the course of which a new situation is formed. The position of the enterprise in the market as well as its potential in the competitive struggle is traditionally described as competitiveness. In regard of the necessary knowledge that the companies as the participants of the market must have at their disposal, the procedure of selection of resources and actions to facilitate the acquisition of future competitiveness is of the utmost importance in theoretical and practical studies. In other words, it is necessary to define in advance the state of things which can lead to gaining competitive advantage. This state should be determined by studying the expected efficiency of actions performed on the basis of the enterprise's competitive potential and which can be regarded as the potential of successful competition. The above mentioned circumstances are the main motif to introduce an additional element into the structure of competitiveness which can provide the possibility for all concerned (researchers, experts, managers) to identify and assess the resources and related actions which are to determine future competitiveness of the enterprise. Ability to compete consists of two interrelated parts, i.e. ability as physical possibilities to do something (resources, labor, equipment, raw materials, operating abilities, etc.) and knowledge, i.e. knowing how to efficiently make use of competitive potential (how much and, which is most important, what resources are necessary and how they are to be utilized). This work suggests the competitive ability assessment model which consists of five successive and interrelated elements: ‒ formation of the list of resources, operational capabilities and external circumstances; ‒ identifying the importance of resources, capabilities and external circumstances within the framework of the sector; ‒ assessment of the enterprise's strength' of competitive potential elements (competition instruments); ‒ assessment of the enterprise's management competencies (i.e. knowing how to compete); ‒ synthesis of the assessed results and the formation of opinion about the enterprise's capability to compete. The assessment of competitive ability is not an end in itself. The measured level of this ability can serve as a certain instrument to be used in making managerial decisions. The further summary of the results or the decision to make use of partial indexes depend on the needs of those applying this instrument (i.e. the goals of the planned analysis).http://dx.doi.org/10.5755/j01.ee.22.4.717 Konkurencija yra pagrindinė ūkio subjektų (šiame darbe įmonių) sąveikos rinkos ekonomikoje forma. Ji gali būti suvokiama statine prasme - kaip tam tikros rinkos struktūros išvestinė, reiškianti „įtampą" tarp įmonių, arba dinamine prasme - kaip procesas, rinkos dalyvių „kova", kurios metu rinkoje susidaro nauja situacija. Tiek įmonės poziciją rinkoje, tiek jos stiprumą konkurencinėje kovoje priimta apibūdinti viena sąvoka - konkurencingumas. Šiuo metu gana pagrįsta nuomonė, kad įmonių konkurencingumo tyrimuose teorija labiau pažengusi negu praktika. Mokslinėje literatūroje aprašytų konkurencingumo įmonių lygmeniu empirinių tyrimų trūkumai rodo, kad praktiniai įmonių konkurencingumo vertinimo instrumentai sukurti, nepakankamai panaudojant esamą teorinį darbą, jie nepakankamai įvertina konkurencingumo ištakų sudėtingumą ir neleidžia spręsti, kaip ir kiek konkrečios įmonės pasirengusios konkurencinei kovai. Dėl savo svarbumo konkurencingumui (ne tik įmonių, bet ir kitų ekonomikos subjektų) aptarti mokslininkai skyrė daug dėmesio. Kaip tyrimų objektas, konkurencingumas turi tam tikrų savitų bruožų, dėl kurių tyrimų rezultatai yra įvairūs ir dėl to tampa sunkiau suvokti ir įvertinti konkurencingumą, kaip įmonės ar kito ekonomikos subjekto savybę. Svarbiausia yra tai, kad konkurencingumas neturi rodiklių, leidžiančių tiesiogiai jį ivertinti. Dėl to įvairiuose tyrimuose gauti rezultatai atspindi ne konkurencingumą apskritai, o atitinkamo subjekto tam tikrą būseną kitų analogiškų subjektų atžvilgiu. Pavyzdžiui, vertinimas pagal pasiektus rezultatus rodo, kiek įmonė buvo konkurencinga praeityje ir kodėl ji rinkoje užima būtent tokią konkurencinę poziciją. Vertinimas pagal turimus išteklius ir gebėjimus rodo, ar įmonė yra konkurencinga dabar. Toks vertinimas rodo tik konkurencingumo potencialą, nes, anot daugelio autorių, ištekliai (jų kiekis ir kokybė) dar negarantuoja konkurencingumo ateityje. Dviejų ar daugiau įmonių konkurencingumų palyginimas rodo vienos iš jų konkurencinį pranašumą prieš kitas. Žinių, kuriomis turi disponuoti įmonės kaip konkurencinės kovos dalyviai, įgijimo požiūriu svarbi teorinių ir praktinių tyrimų sritis yra išteklių ir veiksmų, kurie padeda įgyti konkurencingumą ateityje, parinkimo procesas. Kitaip sakant, būtina iš anksto (lot. ex-ante) įvertinti būseną, kuri leistų įmonei įgyti konkurencinį pranašumą. Tokia būsena turėtų būti nustatoma tiriant įmonės konkurenciniu potencialu vykdomų veiksmų numatomą efektyvumą - įmonės galimybių sėkmingai dalyvauti stiprybę. Darbo tikslas - pagrįsti gebėjimo konkuruoti kaip savybės rodančios priklausomybę tarp įmonės išteklių, operacinių gebėjimų bei aplinkos veiksnių ir sėkmės galimybių konkurencinėje kovoje, vertinimo metodiką. Tyrimo objektas - įmonės gebėjimo konkuruoti vertinimas. Tyrimo metodai: mokslinės literatūros sisteminė ir lyginamoji analizė, gautos informacijos apibendrinimas ir sintezė. Minėtos aplinkybės yra pagrindinis motyvas į konkurencingumo struktūrą įvesti savo paskirtimi pagalbinį elementą, leidžiantį suinteresuotiesiems asmenims (tyrėjams, ekspertams, vadovams) nustatyti ir įvertinti tuos išteklius ir veiksmus su jais, kurie lems įmonių konkurencingumą ateityje. Sąvoka „gebėjimas" lietuvių kalboje, kaip ir jos atitikmenys kitose kalbose, reiškia mokėjimą ir galėjimą ką nors padaryti. Žodis „mokėjimas" yra siejamas su subjekto, kuris kažką daro, žinojimu, kaip tai padaryti. Žodis „galėjimas" susijęs su fizinėmis subjekto savybėmis. Vartojant šiuos teiginius analizuojant konkurencingumą, galima teigti, kad gebėjimą konkuruoti sudaro dvi tarpusavyje susijusios dalys: galėjimas, t. y. fizinės galimybės tai daryti (išteklių, darbo jėgos, įrenginių, žaliavų, operacinių gebėjimų ir t. t. turėjimo) ir mokėjimas, t. y. žinojimas, kaip kuo efektyviau panaudoti konkurencinį potencialą (kiek ir svarbiausia kokių išteklių reikia turėti ir kokius veiksmus su tais ištekliais reikia atlikti). Konkurencinio pranašumo įgijimas ateityje yra pagrindinė įmonių (ir kitų ekonomikos subjektų) gyvavimo sąlyga ir pagrindinis tikslas, kurio siekiant reikia jau dabar atlikti tam tikrus veiksmus. Tokių veiksmų ribos ir kryptis apibrėžiami požiūriu į konkurencingumą ne kaip į įmonės savybę, leidžiančią dalyvauti konkurencinėje kovoje, o kaip į gebėjimą sukurti ir panaudoti įmonei augti palankias sąlygas, t. y. gebėjimą konkuruoti. Įmonės gebėjimas konkuruoti yra prielaida konkurenciniam pranašumui įgyti (t.y. tapti konkurencinga kitų įmonių atžvilgiu) ateityje. Susiejant gebėjimo konkuruoti sąvoką su sisteminiu požiūriu į įmonę, galima teigti, įmonės kaip sistemos konkurencingumas atsiranda tuomet, kai įmonė: ‒ geba surasti ir įsigyti ir (arba) sukurti įmonės viduje atitinkamus išteklius (materialinius ir nematerialinius); ‒ geba naudodama šiuos išteklius vykdyti veiksmus, kurie padeda sukurti išskirtinius produktus ar paslaugas; ‒ geba šiuos produktus ar paslaugas parduoti vartotojams (panaudoti savo gebėjimus rinkoje); ‒ geba aplinkoje įžvelgti galimybes ir pasinaudoti jomis; ‒ svarbiausia, kad geba tai daryti geriau negu konkurentai. Įmonės gebėjimo konkuruoti vertinimo metodika buvo kuriama remiantis trimis pagrindinėmis koncepcijomis: M. Porterio vertės kūrimo grandinės modeliu, ištekliais grįsta įmonių (konkurencingumo) teorija ir esminių kompetencijų koncepcija. Siekiant giliau spręsti klausimus, analizuojant buvo pasinaudota ir kitomis teorijomis, koncepcijomis bei požiūriais, aiškinančiais įmonės konkurencingumo prigimtį: rinka paremtos įmonės koncepcija, sisteminio konkurencingumo, dinaminių sugebėjimų, tautų konkurencinio pranašumo modeliais ir kt. Modelis buvo kuriamas suvokiant skirtingų teorijų, koncepcijų ir požiūrių objektų sąsajas, tačiau nesigilinant į jas. Suvokimas, kad sąsajos egzistuoja, leido atsižvelgti į jas, išskiriant parametrus, darančius įtaką įmonės gebėjimui konkuruoti. Darbe yra siūlomas įmonės gebėjimo konkuruoti vertinimo modelis, kurį sudaro penki vienas po kito einantys ir tarpusavyje susiję elementai: ‒ vertinamų išteklių, operacinių gebėjimų ir išorinių aplinkybių sąrašo sudarymas; ‒ išteklių, gebėjimų ir išorinių galimybių svarbumo sektoriuje nustatymas; ‒ konkurencinio potencialo elementų „stiprumo" (turėjimo kuo konkuruoti) įmonėje vertinimas; ‒ įmonės (vadovybės) kompetencijų (žinojimo, kaip konkuruoti) vertinimas; ‒ vertinamų rezultatų sintezė ir nuomonės apie įmonės gebėjimą konkuruoti formavimas. Jau atliekant ekspertinį vertinimą ir anketinę apklausą, tyrėjas turėtų numatyti, kaip gaunamą informaciją paversti skaitiniais koeficientais. Tai leistų apskaičiuoti dalinius (susijusius su konkrečiu konkurencinio potencialo elementu) gebėjimo konkuruoti koeficientus. Šie koeficientai rodo atskirų įmonės konkurencinio potencialo elementų ir mokėjimo jais naudotis įtaką bendram gebėjimui konkuruoti. Kuo didesnis šis koeficientas, tuo atitinkamas konkurencinio potencialo elementas yra svarbesnis įmonės rezultatams. Gebėjimo konkuruoti vertinimas nėra savitikslis. Atliekant šį vertinimą, nustatytas gebėjimo konkuruoti lygis gali tarnauti kaip pagrindas priimant vadybinius sprendimus. Tolesnis vertinimo rezultatų apibendrinimas ar sprendimas pasinaudoti daliniais rodikliais priklauso nuo besinaudojančio šiuo instrumentu poreikių (siekiamų planuojamos analizės tikslų).http://dx.doi.org/10.5755/j01.ee.22.4.717 |
| Idioma: | Inglés |